Dviems rašytojams esu iš visos širdies linkėjusi ilgo bei produktyvaus gyvenimo. Pirmiausia John Fowles, kuris jau, deja, Anapilyje, ir Umberto Eco, kuris irgi jau garbaus amžiaus, bet aš savanaudiškai linkiu parašyti jam dar daug knygų.

Nors ir turiu prisipažinti, toli gražu ne visi naujojo romano puslapiai man patiko. Bet pati knyga labai. Nes:

1. Umberto Eco yra mokslininkas, kuris žino, ką rašo. Jo tekstai paremti tikrais istoriniais įvykiais, sumaniai perdirbtais į grožinę literatūrą.

2. Tai rašytojas, kuris nepatingi sugalvoti tvirto ir patikimo rėmo, kuriame vyksta veiksmas, savo knygoms. Pavyzdžiui, man tikrai nebuvo įdomu skaityti apie Garibaldį ar komunos dienas Paryžiuje, bet skaičiau, nes įdomus buvo pagrindinis veikėjas ir priežastis, kodėl jis pasakoja visą šią istoriją.

3. Geras pavadinimas. Prieš pradedant skaityti turėjau įvairių minčių, ką jis galėtų reikšti, o perskaičius manau, kad yra labai vykusiai parinktas bei tiksliai knygos turinį atspindintis.

4. U. Eco dažniausiai rašo apie praeitį. Šiame romane veiksmas vyksta XIX a. Ir jo knygų praeitis padeda geriau suprasti tai, kas buvo paskui ar vyksta dabar. Man visada buvo šiek tiek neaišku, kodėl Hitleris taip nekentė žydų. Dabar aišku. Bet kokia keista jie yra tauta - visais laikais ir visame pasaulyje sugeba prisidirbti, kad vis atsiranda kažkas, kas jų nekenčia ir kuria iš jų priešą.

5. Moterys ir meilės istorijos knygoje pakeistos valgių aprašymais. Ir tai labai geras sprendimas. Bent jau man tai daug labiau dirgino vaizduotę.

6. Ir nauda dviguba - malonu buvo skaityti ir perskaičiusi jaučiuosi esanti šiek tiek protingesnė.

Likau vaikigalis, gyvenu šia diena, mėgstu judėti, kad judėčiau, mėgstu orą, kad kvėpuočiau. Mirsiu, kad numirčiau… Ir viskas bus baigta.

Patiko (0)

Rodyk draugams