Pastaruoju metu pradėjau jausti spaudimą ir nerimą dėl savo išsilavinimo - visi kalba apie vieną rašytoją, o aš nežinau, kas jis toks. Tikrai, galima sutrikti. Ypač su mano charakteriu - viešai aš patyliu ir palinksiu galvą (jaučiu nerimą, kai ko nors nežinau ar nemoku), o paskui bandau išsiaiškinti ir išmokti. Ar perskaityti.

Tai pirmoji mano perskaityta šio lenkų rašytojo knyga. Ir ką aš po to pajutau?

Gera pradžia, puikus dėstymas, blanki pabaiga. Nes… rašytojas tikrai sudomina, taip, kad sunku atsitraukti norint sužinoti - o koks atsakymas už viso šito slypi? Nors kai profesorius permiegojo virtuvėje, aš pradėjau bijoti skaityti knygą sutemus. Bet tai irgi tik privalumas, rašytojo meistriškumas, sugebėjimas reikiamus jausmus įdiegti skaitytojai. Ir jei skaitydavau prieš miegą, knygą paskui būtinai išnešdavau į kitą kambarį. Tikrai - knyga įtikinanti. Bet kur dingo tie įtikinantys pabaigos atsakymai?

Kam reikėjo pakeisti Mariano pavardę 45 pusl? Tiesa, yra paaiškinimas, bet tada kodėl nepakeisti nuo pradžios? Kodėl virtuvėje žmonės išprotėdavo? Juk paskui paaiškėja, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios tai galbūt galėjo vykti, buvo praradusi atmintį ir su tuo nebesusijusi? Ir ar tikrai galima žudytis iš neapykantos? Žudyti taip, bet nusižudyti? O paskui prarasti atmintį ir gyventi normalų gyvenimą? Ir kas negerai su tuo rankšluosčiu? Ir profesoriaus lūpomis?

Man tai buvo didžiulį skaitymo malonumą suteikusi knyga, bet kartu ir nepateisinusi lūkesčių. Per daug palikusi klausimų, į kuriuos atsakymai privalėjo būti pateikti.

Patiko (0)

Rodyk draugams