BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Jane Austen ĮTIKINĖJIMAS

Aš skaitau J. Austen knygas, bet šiuo atveju filmai man patinka labiau. Gal todėl, kad labiau pritaikyti mūsų laikams, turintys daugiau feminizmo. Nes man vis dėlto sunku suprasti, kaip turtą gali paveldėti tik sūnus (o jei sūnaus nėra, artimiausias vyriškos lyties giminaitis), bet tik ne dukros. O moteriai vienintelis galimas būdas susitvarkyti gyvenimą - sėkmingos vedybos.

Gal todėl mėgstamiausia ekranizacija - Sense and Sensibility”. Nes kūrėjams pavyko ne tik sukurti tikrai feministinį filmą, bet ir kartu puikiai atkurti J. Austen romaną.

Anos siela troško tylos ir vienatvės, kokią galima rasti tik nemažoje draugijoje.

O knyga - tai beveik detektyvas. Už ko ištekės Ana?

Rodyk draugams

Erich Maria Remarque ŠEŠĖLIAI ROJUJE

…išlygina mūsų suglamžytą sielą.

Gal man tik taip atrodo, bet kiek teko skaityti žymių žmonių interviu, paklausus apie mėgiamus rašytojus labai dažnai minimas Remarkas. Ir tik dėl šitos priežasties aš ėmiausi šito rašytojo. Ir net neskubėjau daryti išvadų - perskaičiau keletą knygų. Bet kad būtų labai sužavėjęs… - nea.

Pasaulis pilnas gerų žmonių, bet pastebi tai tik tada, kai atsiduri bėdoje.

Atsimenu, savo ankstyvoje paauglystėje kartais pasitaikydavo situacijų, kai jausdavau knygų badą. Pavyzdžiui, šaltą rudenio savaitgalį vaikas ištremtas į kaimą. (Tada nelabai jį mėgau. Dabar, kai nebeliko prievartos, yra atvirkščiai). Tai skaitydavau viską, ką ten rasdavau. Pavyzdžiui, senus “Moters” žurnalus. Ten kartais pasitaikydavo ištraukų iš literatūros kūrinių. Ir toks įspūdis, kad šito romano bet kuris skyrius galėjo būti ten spausdinamas. Žodžiai slysta lengvai, daug tiesioginės kalbos, bet atrodo, kad svarbiausia yra tarp eilučių, o tu nieko nesupranti. O tai, kas eilutėse - tik galimybė prastumti laikui.

Rodyk draugams

Robert James Waller MADISONO APYGARDOS TILTAI

Tęsiu sąrašą knygų, kurios mane nuvylė. Nes pirma pamačiau filmą, ir jis pasirodė geresnis negu knyga. (Primenu, kad didžiausias visų laikų nusivylimas yra “Anglas ligonis”).

Būna kūrinių, kuriems užtenka kelių sakinių ir negali atsipeikėti, kaip gražu. Bet yra ir tokių, kur keli šimtai puslapių, o skaitai ir jaudiniesi, kad tik per greitai nepasibaigtų. Ir kartais tai nesutampa. Ir štai pastarasis variantas - tik pusantro šimto puslapių. Bent jau man atrodė, kad jų turėjo būti gerokai daugiau.

Perskaičiau per dvi dienas. Taigi nors nusivyliau tai ilgai netruko.

Daugelis vyrų - netikę meilužiai, sako moterys, taigi nedaug bus prarasta, kai seksą pakeis mokslas…

Ir vis dėlto kas yra geriau - ar niekada nemylėti, ar mylėti TAIP?

Daugiau metų, negu gyvenu šiame pasaulyje, aš kritau nuo krašto kažkokios didžiulės aukštumos laike atgalios. Ir visus tuos metus aš kritau tavęs link.

Rodyk draugams

Jurga Ivanauskaitė SAPNŲ NUBLOKŠTI

Jau senokai norėjau perskaityti šią knygą. Bet kas būna, kai atsiduodi sėkmei - bus bibliotekoje tuo metu, kai ir aš ten būsiu, ar ne bus? Tai per tą laiką perskaičiau dar kelias Rašytojos knygas. Ir taip pat dar keletą kitų knygų.

Ašaros niekas nesaugojo ir neglobojo. Jai nebylojo jokie Balsai. Jos kelyje nežėrėjo Pranašingi Ženklai. Štai kokia neaprėpiama buvo Aros Laisvė.

Knyga - tai dvylikos žmonių istorija. Kaip jie susiję, kaip skirtingai mano tuos pačius dalykus, kokie yra iš tikrųjų ir kokie atrodo kitiems. Veiksmas vyksta Neten - pabėgėlių stovykloje Himalajuose. Smagu buvo skaityti, kai išradingai Rašytoja įterpė lietuvių liaudies dainų žodžius vietoj šambalietiškų mantrų. Arba vėl svarstyti, kur čia vaizduotė, o kur rašytojos patirtis. Tai tik mano spėjimas, bet Evitos Petron personažas atrodė labiausiai įkvėptas jos pačios patirties.

Pirmas skyrius gali nekantriuosius skaitytojus atbaidyti ir sudaryti klaidingą įspūdį. Bet toliau skaityti tikrai verta.

Miegą ir orgazmą Bum-Bum laikė savotiškais mirties pakaitalais, kaip kad Dievą kai kam pakeičia maldos, ritualai arba Jo atvaizdai.

P.S. Man labai gražus Margaret Mitchell romano pavadinimas “Vėjo nublokšti”. Bet jei gyvenimas - tai sapnas - nubloškia sapnai.

Jų pirštai buvo į save lenkti, kumščiai visada sugniaužti, bet juk ką nors įdėti galima tik į ištiestą delną.

Rodyk draugams

Jess Christian Grøndahl LUKA

…būti geidžiamam - elementari žmogaus teisė.

Kažkada tiesiog medžiojau XX amžiaus aukso fondo knygas. Atrodė kaip garantas - kad bus gera knyga. Viltys ne visada būdavo pateisinamos, bet serija man patiko. Kai nežinodavau, kurią knygą pasirinkti, eilutė viršelyje pasufleruodavo.

Moteris po avarijos pakliūva į ligoninę. Užsimezga ryšys su gydančiu gydytoju. Artumas ateina per pasakojamas istorijas apie savo gyvenimą. Kaip ir pokalbis - knyga nėra chronologinis gyvenimo atpasakojimas. Bet tai netrukdė. Net stebėtina, kaip nebuvo jokios painiavos, nors tvarkos taip pat nėra.

Galima atskirti - yra Lukos ir yra Roberto linija. Robertas man pasirodė nuobodokas. Net atrodo, kad kai kurios istorijos įterptos tik todėl, kad būtų daugiau puslapių.

O Luka miega su kiekvienu sutiktu vyru - o gal tik apie tokius pasakoja? Kartais įvairovės dėlei tikiesi, kad šį kartą nieko nebus. Bet Luka traukia visus vyrus, ir pati atstumia tik patėvį. Nors “sirgau”, kad bent čia nebūtų klišinės situacijos. Bet rašytojo standartais tai neišvengiama.

Išskirtinis yra gydytojas Robertas. Galbūt čia galutinė stotelė?

Knyga nėra tokia, kurią norisi skaityti neatsitraukiant. Skaitosi ramiai ir lengvai. Bet gerai, kad perskaičiau.

Rodyk draugams

Jurga Ivanauskaitė MIEGANČIŲ DRUGELIŲ TVIRTOVĖ

…yra du gyvenimo tarpsniai: jaunystė ir daržas. Taigi man jau prasideda daržas.

Net pačiai keista, kaip įnikau į Ivanauskaitės knygas. Traukia ne pačios knygos, bet asmenybė. Ir gaila, kad priartėti beliko vienintelis būdas - knygos.

O jos, nors dauguma puikios, bet kartu lietuviškai niūrios. Herojai patiria visas galimas negandas. Kas turi nutikti blogo, tikrai nutiks. Todėl knygos pabaigoje žyptelėjęs vilties spindulėlis atrodo kaip pati geriausia pabaiga.

Aišku, galite prieštarauti - yra daugybė knygų su daug blogio ir mažai vilties. Bet tai užsienietiškas, tai yra tolimas, blogis. Tai tik kitoks pasaulio pažinimo būdas. Juk dėl to ir skaitome - dėl pramogos ir žinių.

O čia artimas blogis. Kuriam nereikia knygos - jis yra už sienos, gatvėje, žinių portaluose, gal net šalia.

Naktį danguje spindi kačių akys.

Bet knyga labai patiko.

O gal laikas stovi vietoj ir ėda erdvę lyg paveikslą su aibe gyvų ir negyvų pavidalų, kramsnoja ją it kino juostą su mūsų visų, net akmenų ir planktono, likimų filmais. Nakties tyloj, kai kankina nemiga, puikiai girdžiu, kaip grikši laiko dantys ir kaip tai, kas sukramtyta, gurguliuodamas virškina jo skrandis. Laikas šika nematomais blynais ir spiromis, o mes tai vadinam istorija ir prisiminimais.

Rodyk draugams

Erich Maria Remarque STOTIS TIES HORIZONTU

Vienas ankstyvųjų Remarko romanų. Knygelė nedidelė, bet skaitėsi sunkiai. Taip ir nesupratau - ar rašytojas bandė rašyti pretenzingai, ar tikrai žmonės tuomet taip kalbėjo? Kaip bebūtų, ar jų nesupratau.

Romano turinys - lenktynininkas ir trys moterys - laukianti sužadėtinė, aistringa meilužė ir moteris, su kuria galbūt gali kažkas išeiti. Bet atrodo jis galutinai susieja savo gyvenimą su savo kale - ištikimiausia moteriškos lyties atstove savo aplinkoje.

Nelabai patiko.

Rodyk draugams

Jodi Picoult MANO SESERS GLOBĖJAS

- Taip, tiesa, ji serga, - sako jis. - Kodėl tada tu niekaip neužaugi? Kodėl tu nesupranti, kad visas pasaulis nesisuka aplink ?

Kadangi jau buvau mačiusi filmą, pati knygos idėja man buvo žinoma. Bet, kaip paaiškėjo skaitant, ne viskas taip paprasta.

Aš pati savo gyvenime blogai jaučiuosi, kai susiduriu su nutylėjimais, neišsakytais žodžiais, nelogiškumais. Nenuostabu, kad mane vargino knygos herojai, tik pačioje pabaigoje pradedantys kalbėti tiesiai. Net suabejojau - ar tai mano kaltė, kad nesuprantu veikėjų? Ar jie iš tikrųjų kalba, bet nepasako, ar kalba, bet skaitytoja nenuovoki? Nors atrodė, kad ir jie patys tarpusavyje nesusikalba.

Knygoje pabaiga kitokia, nei filme. Filmo pabaiga atrodė logiškesnė, labiau tinkama apibūdinti kaip gera. O knygos paskutiniai puslapiai mane sukrėtė. Tai tikrai atrodė neteisinga.

Ir nepaisant visko, knyga man patiko. Tik abejoju, ar greitai skaitysiu kitą šios rašytojos kūrybą.

Leiskite man pasakyti jums štai ką: kai sutinki vienišių, nesvarbu, ką jis tau besakytų, netiesa, jog jis vienišas dėl to, kad mėgsta vienatvę. Jis vienišas todėl, kad nors ne kartą mėgino pritapti prie pasaulio, žmonės jį nuolatos apvildavo.

P.S. Ir paaiškinkit man, nesusipratėlei - ką reiškia pavadinimas? Kurios sesers globėjas? Anos? Tai jis Kempbelas? Ar Keit? Tai kas jis? Dievas?…

Rodyk draugams

Jean M. Auel PIRMYKŠTĖ MOTERIS Arklių slėnis (2)

Keturkojai plėšrūnai prisitaiko prie aukų aplinkos. Aila ir jos rūšis pritaiko aplinką sau.

Iš karto turiu pasakyti, kad pirmoji knyga patiko labiau. Skaitant pirmąją nesunku buvo patikėti, jog tikrai kažkada taip galėjo nutikti. Rašytoja skyrė dėmesį ne tik veiksmui, bet ir papročių aiškinimui, supažindinimui su mūsų protėviais.

Gi antrojoje paraleliai eina su veiksmai - Aila bando išgyventi viena, o jai skirtasis vyras keliauja per žmonių bendruomenes, kol likimas juos suveda. Čia man trūko aiškumo. Nes be jokių aiškinimų atsiduriame pirmykštėje žmonių bendruomenėje - bet o kas? kodėl? kaip? Tą tenka nutuokti apgraibomis. Apskritai ta dalis priminė Edgaro Barouzo knygas - panašu į tikrovę, bet vis tiek žinai, kad tai rašytojos fantazija.

Kaip ir žmonės: vieni geriau auga draugijoje, stengdamiesi pranokti kitus, o kitiems reikia stiebtis atskirai, nors gali jaustis vieniši. Tiek viena, tiek kita yra vertinga.

Man įdomiausia buvo skaityti, kai du veiksmai susilieja į vieną - po Ailos ir Jolandaro susitikimo. Ir nors jie užtrunka bandydami suprasti vienas kitą - manau, net labiausiai suvaržyti šiuolaikiniai žmonės, ką ten tuometiniai, būtų susipratę daug lengviau, bet ta knygos dalis buvo labiausiai jaudinanti.

- Atsiprašyti. Tai irgi mandagybė, tiesa? Paprotys? Jondalarai, ką gero duoda tokie žodžiai, kaip “atsiprašau”? Jie nieko nepakeičia, nesijaučiu nė kiek geriau.

Ir galiausiai pamąstymui nuteikė mintis, kaip pakeitė žmonių santykius supratimas, kad ir vyras prisideda prie kūdikio pradėjimo. Iš visų Ailos atradimų šitas ateities žmonijai vis dar turi daugiausia  įtakos.

Kad būtų sūriau, prisirinko šalpusnių, žalumynams - dilgėlių, burnočių, gaivių kiškiakopūsčių, o lenktažiedžių česnakų, bazilikų ir šalavijų dėl skonio. Dūmai taip pat jo pridės, o pelenai suteiks druskos prieskonio.

Rodyk draugams

Jean M. Auel URVINIO LOKIO GENTIS (1)

Skaityti knygų serijas ir tęsinius man nelabai patinka. Nes atsiranda papildomas įtampą keliantis įsipareigojimas perskaityti viską. O jei man nebepatiks? Arba laiku negausiu kitos knygos? Galvojau, kad čia bus trys knygos. Tik paskui sužinojau, kad iš tikrųjų yra šešios. Pirmoji pasirodė įdomi, lengvai skaitoma, tai tęsiu toliau.

Neandertaliečiai randa ir priglaudžia žmonių vaiką - mergaitę. Bet man per visą skaitymo laiką Aila atrodė kaip mūsų laikų mergaitė laiko mašina nuskraidinta pas urvinius žmones. Nors aš pati visada sau sakau skaitydama apie laikus, gerokai nutolusius nuo mano laikotarpio, kad galbūt tada taip ir nebuvo kalbama, mąstoma, elgiamasi, bet vis dėlto jaučiama taip pat. Ar ne?

Plokšti tamsios neraugintos duonos kepalai kepė ant karštų akmenų prie laužo. Kitame puode virė burnočiai, ėriuko ketvirtis, jauni dobilai ir kiaulpienės lapai, paskaninti šalpusniu, o prie kito laužo garavo padažas iš džiovintų, keptų obuolių, sumaišytų su laukinių rožių žiedlapiais ir dėl laimingo atsitiktinumo rastu medumi.

O jie visai skaniai valgė, ar ne?

Vis dėlto susirinkusieji sunaudojo visus sausuolius ir iškirto netoliese žaliavusius medžius, kurie ataugs tik per kelerius metus.

Ir jau tada žmonės niokojo gamtą ir buvo jos priešai.

Rodyk draugams