mano knygos

Patiko labiau už “Baimę ir neapykantą Las Vegase”. Gal todėl, kad tradiciškesnis kūrinys. Bet vėl gi po visko lieka slaptas džiaugsmas, kad prisiliečiu prie tokio gyvenimo tik per knygas. Nors jei atmesime tokius išorinius faktorius, kaip alkoholis, laikmetis, lytis, kita šalis ir klimatas, ir bandysime tik įvertinti gyvenimo prasmingumą, kažin ar kažkas bus labai kitaip.

Knygos aprašyme man įstrigo žodžiai - elegantiškai, švelniai ir žiauriai. Pagalvojau - mano knyga. Bet perskaičius sakyčiau - baisiai. Tikras siaubo romanas! O man nelabai prie širdies tokie.

Bet gerai, kad romanas geras. Tai tas siaubas malonus - šiurpuliukai bėgioja, susijaudinimas kyla, įtampa viršūnėj. Tai todėl verta retkarčiais ir tokias knygas perskaityti. Tik kaip užsirauti ant būtent tokios geros?

P. S. Neseniai skaičiau vieno siaubo filmo aprašymą. Ir atkreipiau dėmesį į komentarą - net baisiausiose vietose galėjau valgyti ir nesupykino. Nesupratau - ar čia trūkumas, ar privalumas?

Hercogas Pilypas Burgundietis siunčia rūmų dailininką Janą van Eiką į Portugaliją nutapyti būsimos žmonos infantės Isabelės portretą. Štai šį:

Čia kitas palyginimui:

Ir dar vienas - jau vyro ir žmonos:

Knyga nėra stora, bet stebėtinai talpi. Nuostabu, kaip herojai, jų jausmai, jų patirtys sutalpintos 230 puslapių. Beveik šedevras.

Tėtis Kalėdoms pageidavo knygos apie bites. Bet pasirodo, kad tokią ne taip lengva rasti. Teko tenkintis kitomis dovanomis. Bet bitės taip įstrigo mano mintyse, kad bibliotekoje pamačiusi šią knygą pasiėmiau ją net neatsivertusi.

Graži istorija, panaši į pasaką. Švelni ir lengva. Jei būčiau atidžiau patyrinėjusi knygą, nebūčiau jos ėmusi. Bet jei jau paėmiau, tai ir perskaičiau. Ir patiko.

O knygos apie bites vis dar ieškau.

Apie markizą de Sadą težinau, kad kažkada per balius mėgdavo pabarstyti ispaniškosios muselės ant sumuštinių. Garantuotas būdas padorų vakarėlį paversti orgija. Sakoma, kad paskui žmonės net žudydavosi, prisiminę, ką išdarinėjo. Bet ne koks vakarėlis, jei po jo ne gėda, ar ne? Nors nepatartina dažnai taip linksmintis, nes laukia bausmė už paleistuvystes - kraujavimas iš inkstų ir skausminga mirtis po kelių mėnesių. Bent jau man taip pasakojo.

Dar kažkurioje mano skaitytoje knygoje buvo kelios de Sado kūrybos citatos. Bet ten nelabai suprasi jų padorumo lygį.

Smalsumas - štai kas paskatino skaityti. Ir nors knyga visai padori ir rašytojo teigimu - skirta pamokyti bei įspėti, man toks jausmas, kad rašytojas šiek tiek nepadoriai mėgavosi aprašinėdamas kai kurias scenas.

…kai visoms mudviejų bendravimo galimybėms užkirto kelią keistas žmogiškas įprotis mirti…

Viena iš tų knygų, kai skaitai sulaikiusi kvapą, nes atrodo, kad net atodūsis gali nupūsti mintį, jausmą, įspūdį.  Tekstas ir jo sakoma mintis tokie sunkiai apčiuopiami, kad jei jau pagavai, turi laikyti. Bet švelniai! Nes tvirčiau sugriebus gali suplyšti.

Tai štai tokios mano asociacijos, susijusios su knyga. Norėjau paskaityti ką nors, kad Nabokovas mano galvoje nebūtų susijęs tik su “Lolita”. Ir įvaizdis pasikeitė. O knyga patiko.

Pirmiausia skaičiau “Aerouostą”. Labai patiko. Paskui “Ratus”. Patiko, bet jau ne taip labai. Vien todėl, kad neapleido jausmas - kur jau tai skaityta? Tada dar nežinojau, kad tai dvi to paties rašytojo knygos. Paskui sužinojau, kad tas pats rašytojas prirašė daug to paties tipo knygų, bet aš užraukiau su jų skaitymu.

Praėjo keli metai. Netyčia bibliotekoje į rankas paėmiau pastarąją. Ir pamaniau, kad pasiilgau. Perskaičiau su malonumu, nors be jokios intrigos.

Kažkada, prieš daugiau kaip dešimtį metų mačiau filmą apie George Sand ir Frédéric Chopin. Nuo tada norėjau kažką šios rašytojos paskaityti. Tik kol prisiruošiau, daug laiko praėjo. Bet tikriausiai taip reikėjo. Išlaukti. Ir dabar skaičiau tik todėl, kad knyga plona ir patogaus bei malonaus formato. Tiesiog gera ją laikyti rankose. Tai paėmiau ir nebepadėjau.

Romanas panašus į pasaką su laiminga pabaiga. Ir todėl skaitymo pradžia nebuvo nei įtraukianti, nei maloni. Bet kuo toliau, kuo labiau viskas buvo nuspėjama, tuo darėsi įdomiau.

Ir galutinis rezultatas, tai skaitymo malonumas, kuris veda prie kitų rašytojos knygų skaitymo.

Pro šalį ant pirštų galų tipeno minutės, priglaudusios pirštus prie lūpų.

Viena iš tų knygų, kurias skaitai ne dėl įspūdingų siužeto vingių, įdomių herojų, istorinių aplinkybių ar vien dėl žinomo rašytojo vardo, o todėl, kad vos pradėjus negali atsitraukti dėl nuostabaus rašymo stiliaus.

Nes čia - herojai neryškūs, siužetas nestebinantis, istorinių aplinkybių nėra, apie rašytoją nieko nežinau. Bet skaičiau ir labai patiko.

Gal tik nelabai tai, kad pagrindinis herojus - detektyvas - daugiau remiasi savo vaizduote, o ne faktais. Bet gal tai tik tam tikrų serialų žiūrėjimo rezultatas…

Mėgstu maktelėt, bet ne tada, kai žmonės naudoja mane vietoj dienoraščio.

- žydai visada buvo ir bus išrinktoji tauta.

- Būtų gerai, kad bent kartą juos išrinktų geriems dalykams!

Jau tikriausiai pastebėjote, kad jaučiu silpnybę “garsioms” knygoms. Atrodo, lyg turėčiau būtinų kada nors perskaityti knygų sąrašą, sudarytą iš “garsių” knygų. Atrodo net yra knyga “100 ar 1000 būtinų perskaityti knygų’ ar panašiai, bet tikrai nežinau apie ką ji. Aš manau, kad tikrai geriau yra ne sudarinėti tokius sąrašus, o tiesiog imti ir skaityti. Gal net nelabai svarbu ką. Tiesiog skaityti.

Nors tiesa, yra tam tikra rūšis mano skaitomų knygų, kurių pasirinkimą įtakoja mano nuomonė - privaloma perskaityti.

Nemanau, kad karai - tai politikų ir kapitalistų rankų darbas. Ne mažesnė kaltė ir jų įrankio - eilinio žmogelio. Priešingu atveju žmonės ir tautos jau seniai būtų sukilusios prieš karą! Kad ir ką sakytum, žmogus turi potraukį griauti, žudyti, jis nori siautėti ir sėti mirtį, ir kol visi be išimties žmonės nepasikeis, tol karai niokos Žemę, nuo jos paviršiaus vis bus nušluojama ir sunaikinama visa, kas pastatyta, išauginta ar išaugo. Kad paskui vėl būtų pradėta iš pradžių!

Ir ši knyga buvo viena iš jų. Iki šiol nuo skaitymo sulaikydavo mintis - kuo jau gali būti įdomus paauglės mergaitės dienoraštis? Na gal jis ir rašytas ypatingu metu, gal vertingas kaip liudijimas, bet kas dar? Ar to užtenka, kad gautųsi įdomi knyga? Juk mes tikriausiai visos panašiais savo gyvenimo metais rašėme dienoraštį, bet kažin ar daug jų yra kažkuo vertingų?

Bet šį kartą prie aukščiau paminėtos priežasties prisidėjo ir antra - smalsumas. Dienoraštis išverstas į 55 kalbas. Vien liudijimas tikrai nebūtų to sulaukęs. Tai kuo jis toks ypatingas?

Jei be baimės žvelgi į dangų, gali būti ramus, kad tavo dvasia švari ir kad vėl surasi laimę.

Ir jis tikrai pasirodė ypatingas. Pusė knygos  - tikrai ne daugiau kaip paauglės mergaitės dienoraštis. Bet mergina bręsta ir keičiasi. Ir kitoje pusėje knygos lieki nustebinta, kokia nuostabi, protinga, tolerantiška, įvairiapusė asmenybė rašė tuos žodžius.

Jei kam nors reikia mano rekomendacijos, ką skaityti - skaitykit šią knygą.