mano knygos

…knyga, kaip ir ratas - tai savotiškai nepralenkiama tobulybė įsivaizduojamoje pasaulio tvarkoje.

Umberto Eco yra mano mėgstamiausias rašytojas. Arba ne. Pirmą vietą dalinasi kartu su John Fowles. Todėl negalėjau ramiai praeiti pro šitą knygą.

Nors ji baugino! … Nes ši knyga - tai dviejų intelektualų pokalbis, ir atvertus bet kurioje vietoje matyti daugybė išnašų. Ar esu pakankamai protinga bei apsišvietusi, kad galėčiau jei ne dalyvauti, tai bent sekti dviejų eruditų pokalbį? Ar nebus taip, kad nieko nesuprasiu, ir todėl man bus nuobodu? Ir išnašos mažai tepagelbės, nes supratimui, apie ką eina kalba, bus svarbi ne kokio tai prancūzų poeto kūryba (kurio anei vieno eilėraščio aš vis tiek neskaičiau), o jo pažiūros ar gyvenimo būdas (kas pastabose tikrai nenurodyta).

Bet perskaičiusi manau, kad net jei ne viską supratau ar buvo įdomu, knyga dėl likusios dalies vis tiek verta buvo skaityti.

Ir buvo labai smagu sužinoti, kad nei vienas iš jų neskaitė Tekerėjaus “Tuštybės mugės”, nes sunku buvo skaityti. Aš gi perskaičiau su didžiausiu malonumu, kaip laisvalaikio romaną.

“Anksčiau ateitis irgi buvo geresnė.”

“Viskas jau buvo pasakyta, bet ne visų”.

…nesuprantu, kurių galų reikėtų laukti, kol koks nors amerikietis genijus vėl iš naujo atras kokią seną idėją, jau žinomą bet kuriam idiotui europiečiui.

J.-C. C.: Išlieka viena rūšis raštų, rašomų ranka, nors ir ne visada, - tai gydytojo receptai.

U. E.: Visuomenė tam ir išrado vaistininkus, kad tuos receptus iššifruotų.

Kai kurie žmonės niekaip negali priimti pasaulio tokio, koks yra. Neturėdami galios jį perkurti trūks plyš siekia  perrašyti.

Sau visada sakau, kad fundamentalizmas, integrizmas, religinis fanatizmas būtų rimti, net labai rimti, jei Dievas egzistuotų, jei Dievas staiga stotų savo pašėlusių garbintojų pusėn. Bet iki šiol negalima sakyti, kad jis remtų vienus ar kitus.

Visi žmonės kvailiai, išskyrus jus ir mane. Bet jūs, mano nuomone, iš esmės taip pat… man taip atrodo…

…kiekvienas japonas savo gyvenimo kelyje kažkuriuo metu visada labai rimtai susimąsto apie savižudybę ir jos aktą.

Biblioteką nebūtinai sudaro knygos, kurias perskaitėme ir net kurias perskaitysime ateityje. Tai būtina patikslinti. Ji - tai galimos perskaityti knygos. Arba galėsimos. Net jeigu neperskaitysime niekada.

Kai Teksaso mokyklose XIX amžiuje buvo sumanyta įvesti užsienio kalbų mokymo kursus, vienas senatorius tam griežtai pasipriešino visiškai nuoširdžiai įrodinėdamas: “Jei Jėzui pakako anglų kalbos, tai ir mums kitų kalbų nereikia”.

“Tikrai žinau, skaičiau knygoje”.

Tai antras mano bandymas skaityti šį lenkų rašytoją, ir turiu prisipažinti - šitas kartas buvo labai sunkus, galiausiai pasibaigęs nesėkme.

Jau patys pirmieji puslapiai nežadėjo nieko gero. Bet stengiausi. Juk prieš tai perskaičiau tiek gerų atsiliepimų! Šiaip ne taip perfiltravus pirmąjį skyrių, antrasis buvo šiek tiek lengviau skaitomas, bet neįdomus taipogi. Trečiasis panašus į antrąjį. Skaitydama ketvirtąjį bandžiau kelis puslapius praversti. Penktojo praverčiau absoliučiai visus lapus. Tada supratau - neverta skaityti toliau. Nes kokia nauda iš bandymo skaityti, jei patį skaitymo procesą sudaro vien praverčiami lapai?

Tai trečioji skaityta S. Lagerlof knyga. Trumpai galiu pasakyti - tai nenuvilianti rašytoja. Nes visos knygos patiko, o pastaroji ypač.

Apie ką knyga - aišku jau iš pavadinimo. Tikiu, kad skirtingi skaitytojai vis kitaip supranta ir tikisi skirtingų dalykų iš sakmės. Mano lūkesčiai buvo kitokie, bet nenusivyliau. Gavau daug daugiau.

“Kad ji bent turėtų tokį vyrą, kuris ją prispaustų prie darbo! - sakydavo senosios ponios. - Kad ji bent išmoktų austi!” Audimas nuramina visus sielvartus, jis pasiglemžia kitus rūpesčius, tas darbas daug moterų yra išgelbėjęs.

Rašytojai, pagalvojo jis. Net ir neturintys bėdų su sveiku protu yra kvaištelėję.

Knygoje, kurią dabar skaitau, sakoma - kai kurių knygų nereikia skaityti iš karto. Kartais geriau palaukti kurį laiką, ir tada bus aišku, ar verta skaityti. Ir man sunku būtų rasti geresnį pavyzdį šiai frazei, nei “Da Vinčio kodas”.

Prieš keletą metų, kai šis pavadinimas skambėjo visur, aš labai griežtai nuo jo atsiribojau. Jaučiau tokį priešiškumą, kad net jei būtų privaloma perskaityti, būčiau nuo to išsisukinėjusi.

Bet dabar buvo visai smagu tai padaryti. Tik labai juokiausi, užtikusi knygos aprašymą, kur jos pagrindiniu privalumu įvardijama atskleista tiesa. Aš manau, kad romanas įtaigus (ir tai jo privalumas) todėl, kad rašytojas paėmė tikrai egzistuojančias organizacijas bei asmenis ir atleido savo fantazijos vadžias. Ir štai, kas gavosi.

Nors tikrai, netikiu, kad Jėzus sulaukęs trisdešimt trijų mirė nekaltas.

Ar mums reikėtų imti plevėsuoti vėliavomis ir aiškinti budistams, jog turime įrodymų, kad Buda gimė ne iš lotoso žiedo? Arba kad Jėzus gimė ne iš nekalto prasidėjimo? Tie, kurie tiki nuoširdžiai ir supranta tikėjimą, žino, kad visos tokios istorijos yra metaforiškos.

Ar gali būti tinkamesnis laikas, nei dabar, skaityti knygas tokiu pavadinimu? (Aš irgi trisdešimties metų moteris, jei ką.) Bet bendras tik pavadinimas. Nes manau, kad tokių moterų kaip iš romano šiais laikais jau nebėra. Gal vertybės ir išlieka tos pačios, bet normos gerokai pasikeitusios.

- Mes vergės.

- Jūs karalienės.

…kas išlieka, tai pamokymai, tokie kaip katalikų kunigų, - tvirti, paprasti ir veiksmingi.

Prieš pradedant skaityti buvau įsitikinusi, kad nesužinosiu nieko naujo ir manęs niekas nenustebins. Truputį klydau. Šiek tiek naujo, šiek tiek sukrėtimo, šiek tiek pamąstymų, šiek tiek klausimų.

Nežinau, ar tokią knygą galima kam nors rekomenduoti. Ir manau, kad skirtingi žmonės joje perskaitys skirtingus dalykus. Aš nesijaučiu gerai. Panašiai kaip po bulvarinių naujienų skaitymo. (Į galvą įkyriai lenda žodis - pornografinių).

Tenka pripažinti, kad visi esamieji poreikiai yra patenkinami. Norint parduoti savo naują produktą, pirmiausia tenka sugalvoti ir išpopuliarinti poreikį jam. Ir tai piktina bei šokiruoja, kai tokie metodai pritaikomi sveikatos apsaugos sistemoje.

Aš manau, kad vaistinėje pinigus mokantis žmogus perka kažką, kas jam padės jaustis geriau. (Ar bent jau jis tuo tiki). Bet kartais tenka susidurti su pacientais, norinčiais maišo vaistų, su nuolaida ir kuo daugiau. Tada svarstau, ar farmacijos pramonė juos tokius sukūrė, ar ji tik prisitaikė tenkindama jų poreikius?

Sudėtingi žmonių santykiai yra supaprastinami iki taikomosios chemijos, kurios tikslas pažadėti laimę piliulėje.

Trejopos dulkių audros. Sūkurys. Stulpas. Šydas. Pirmuoju atveju dingsta horizontas, antruoju aplink jus “šoka džinai”, trečiuoju - “spindi variu. Gamta atrodo liepsnų apimta”.

Prieš savaitę pamačiau filmą. O dabar pagaliau perskaičiau knygą. Ir čia yra tas atvejis, kai filmas daug daug kartų geresnis už knygą. Tai net nelygintini dalykai. Filmas - šedevras, knyga - niekalas.

Ne taip seniai laikraštyje įdomybių skyrelyje perskaičiau apie vieno rašytojo devintajame dešimtmetyje atliktą eksperimentą. Jis romaną, laimėjusį prestižinę premiją perrašė mašinėle, pakeitė pavadinimą ir išsiuntė leidykloms. Visos keturiolika atsisakė knygą spausdinti, netgi toji, kuri prieš tai buvo ją išleidusi. Pirma mintis buvo - leidyklos neatidžiai skaito joms siunčiamus rankraščius. Bet po to, kai perskaičiau “Anglą ligonį”, manau, kad kartais premijos suteikiamos už nieką, o knygos pervertinamos.

Man nepatiko. Ir aš stebiuosi, kaip Anthony Minghella tokioje ne itin patrauklioje medžiagoje įžiūrėjo kažką gero ir sukūrė vieną geriausių mano kada nors matytų filmų. Romanas atrodo kaip rėmai, kuriuos jis pripildė turinio. Todėl gal ir gerai, kad knygai buvo suteiktos tos ne visai pelnytos premijos. Bent jau padarė ją pastebimesnę tinkamam žmogui.

Žiūrėsiu į mėnulį,

bet matysiu tave.

Mano vaikystės vasaros prabėgo pas senelius kaime. Kai danguje šviesdavo saulė, veiklos ir nuotykių niekada nepritrūkdavo. Liūdniau būdavo, kai oras subjurdavo. Palėpėje stovėjo nedidelė knygų lentyna su mano mamos ir tetų knygomis. Daugiausia vadovėliai. (Jei lietuvių kalbos - tai jėga! Bent jau kūrinių ištraukas galima skaityti.) Ir kelios maždaug tokio tipo knygos, kaip šioji. Tai tikriausiai tik sentimentų vedina ir paėmiau ją iš bibliotekos.

Taigi, dar viena nesveikai moteriška knyga. Nepatinka man tokios moterys, kaip toji, kurios vardu pavadintas romanas. Silpna, nuolanki, akla. Kvaila ir dorybinga. Ir knyga nepatiko. Nes ir istorija kvaila. Kitoje knygoje esu radusi apibūdinimą  ”panelių pensiono auklėtinių romanas”. Tai čia būtent toks.

O tarp palėpės knygų dar buvau radusi prancūzų kalbos vadovėlį. Ir buvau labai rimtai pasiryžusi kibti į jo studijas. Bet to nepadariau. Lietus baigėsi.

Dar viena knyga iš tos pačios moteriškai blogos serijos. Pirmą pusę knygos aš nuolat klausiau savęs - kodėl skaitai? Liaukis! Yra tiek daug puikių neperskaitytų knygų, bet skaitai tai, kas ne tik kad neįdomu, bet ir nuobodu… Graudu, bet aš kartais mėgstu kankinti save. Ir baigti tai, ką pradėjau. O ir perskaičius pusę knygos pasidarė įdomiau ir lengviau. Pabaiga persiskaitė visai smagiai.

Vyro niekuomet nežeis kito vyro žavėjimasis jo mylima moterimi, - tik moteris tai gali paversti kankyne.

Tai kito laikotarpio knyga. Todėl geriau neskaitykit.

Susidomėjau, nes yra geriausių XX a. knygų sąraše. Ir aprašymas patiko. Tikėjausi šmaikščios istorijos apie mokyklinius laikus. Vietoj to gavau lesbietišką meilės istoriją ir supratimą, kad prieš šimtą metų daug kas buvo kitaip.

Geriau nepasakyčiau: - Tai esi tinginė? - Juk tai vienintelis malonumas šioje žemėje.

Ir dar vienas paaiškinimas man: Dieve, kokios kvailos tos moterys! (Mergaitė ar moteris - tai vienas ir tas pats.)