Man atrodo, kad atsivertusi šią knygą giliai įkvėpiau, o iškvėpiau užvertusi tik paskutinį puslapį. Aišku, tai ne visai tiesa (kitaip jau pasakočiau šią istoriją šventam Petrui), bet tikrai mano kvėpavimo dažnis buvo gerokai suretėjęs. Kodėl? Todėl, kad tekstas labai trapus. Lengvas. Švelnus. Toks, kad atrodo su stipresniu atodūsiu gali nupūsti viską. Visą įspūdį, jausmą, visą pasakojimą.

Labai patiko.

Knyga turi dvi puses - prancūziškąją ir rusiškąją. Pastaroji šiek tiek artimesnė ir labiau suprantamesnė. Ir todėl smalsu, o kaip šią istoriją vertina skaitytojas iš kitos pusės?

Patiko (0)

Rodyk draugams