Kartais beveik karikatūriškai įsivaizduoju šią rašytoją - sėdinčią mažame kambarėlyje ir rašančią, rašančią, rašančią, rašančią, rašančią… Kažkas surenka jos prirašytus lapus, kaupia ir kai prisirenka pakankamai, išleidžia knygą. Ir taip toliau.

Ir tikra laimė, kad I. Allende moka rašyti. Nes tikrai nėra kito tokio rašytojo, kurio ilgos ir didelės pastraipos taip lengvai skaitytųsi, niekada nebūtų nuobodu, nesinori praleisti kelių puslapių, ir nežvilgčioji į knygos galą - kiek dar liko? Nes jei ir žvelgi, tai tik su nerimu - kad tik dar daug būtų likę…

Šitą knygą norėjau perskaityti labai seniai. Gal net nuo “Afroditės”, kurioje užsiminta, kad “Begalinį planą” įkvėpė rašytojos vyro gyvenimo istorija. Smalsu buvo, koks gi vyras gali sužavėti tokią moterį.

Ir dabar smalsumas patenkintas.

Patiko (0)

Rodyk draugams