Tiek daug žemės, ir tiek mažai žmonių.

Trečiosios knygos pabaiga man nepatiko ir kėlė daug klausimų. Kodėl mamutojai, kurie taip vertino Ailą ir skaičiavo kokį prestižą ji gali suteikti giminei, taip lengvai išleido ją su Jondalaru? Kodėl Jondalaras buvo toks mėmė, ir jei ne Ailos ryžtas, būtų išėjęs vienas ir nelaimingas? Iš ar toks mėmė tikrai geriausias pasirinkimas Ailai?

Ketvirtojoje knygoje Aila ir Jondalaras keliauja į pastarojo gimtinę. Daug gamtos ir gyvūnų aprašymų. Maisto ir buities. Ir sekso. Akmens amžiaus penkiasdešimt atspalvių. Galime sužinoti, kaip mylisi mamutai, o paskui ir urviniai žmonės.

Kiti mamutai mirštantįjį saugodavo kaip naujagimį. Jie susiburdavo aplinkui, bandydavo padėti jam atsistoti. Kai viskas būdavo baigta, jie nugaišusį gentainį palaidodavo po žemių, žolių, lapų ar sniego krūva. Žmonės žinojo, kad mamutai laidoja ir kitus nugaišusius gyvūnus ir net mirusius žmones.

Bet skaitant apima suvokimas - kokia vis dėlto sena mūsų motulė Žemė. Nuo Kristaus gimimo praėjo du tūkstančiai metų. Atrodo daug. Bet žemės amžiuje tai tik akimirka.

Sausoje, šaltose senovinėse pievose prie ledyno įvairiomis turtingos žemės gėrybėmis dalijosi didžiulė faunos įvairovė. Ji išliko dėl to, kad vienų gyvūnų mitybos ir gyvensenos ypatumai derėjo arba papildė kitų gyvių gyvenimo ritmą. Netgi plėšrūnams pakako grobio. Tačiau atsirado naujų, išradingų ir kūrybingų gyventojų, kurie ne taikėsi prie aplinkos, bet saviškai ją keitė. Žemėje jau pradėjo ryškėti jų buvimas.

Patiko (1)

Rodyk draugams