“Moterys labai gražios! - skelbė The Village Voice. - Deja, Pakerio filme neaptinkame nė menkiausios užuominos, kas verčia dvi tokias nuoširdžias, atviras ir įstabiai vientisas moteris turėti ką nors bendra su tuo silpnu, mįslingu nevykėliu…”

Aš irgi nesuprantu. Man labiausiai patikęs personažas - Bigi. Tokia graži ir stipri moteris. Jutau jai gailestį, kai dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių atsidūrė pasaulio krašte, kur nėra nei kalnų, nei sniego. Kai iki tol tai buvo beveik visas jos gyvenimas. Ir netgi jei tos nepalankios aplinkybės - tai meilė ir vaikas.

Ir aš noriu būti ne mažiau išradinga, kai reikės kaip nors pavadinti savo buvusio vyro naują draugužę. Bigi Tulpen pavadina Kiaulpiene.

Jis turės nuvažiuoti iki pat Vienos vis dar nieko nejausdamas, kol nutars, kad nuotykis - tai laikas, o ne vieta.

Ne pati geriausia knyga. Pradėjus skaityti net buvau gerokai sutrikus. Ar verta skaityti toliau? Ar nepavykęs mėšlas, ar vis dėlto šis tas daugiau? Nervino besipainiojantis pirmasis asmuo su trečiuoju. Nusprendžiau, kad kai kalba pirmuoju, tai - apie dabartį, trečiuoju - tai apie praeitį. Ir tuojau pat pastebėjau, kad mano išvados nieko vertos. Nes tai netiesa.

Indėnai nenori geležinkelio - toks siužetas.

Kodėl man taip patinka John Irving? Nes visos jo knygos tokios pat. Toks pat stilius, herojus, Viena, baimė dėl vaikų, keisti veikėjai ir meškos arba šunys (ar tie ir tie kartu). Ir prostitutės. Pas Irvingas Našlėje vieneriems metams kalba apie tai, ką esu ne kartą minėjusi. Ir jei tai pati miniu tiek kartų, tam pritariu. Ypač kalbant apie Irvingą.

Patiko (0)

Rodyk draugams