Kad ir kaip būtų, tikrai nėra didelė gėda klysti tikint, jog veiki iš pačių geriausių paskatų. Tikrai nepalyginamai gėdingiau yra negebėti ar nenorėti tų klaidų pripažinti.

Kiekviena knyga prasideda nuo viršelio. Man reikėjo kelių kartų, kad pagaliau pamatyčiau, jog čia vaizduojama moteris. Prieš tai mačiau kario galvą.

O knygos aprašymas įspūdžio nepadarė. Bet kadangi buvau skaičiusi kitas rašytojo knygas, kurios patiko, nusprendžiau į tai nekreipti dėmesio. Rašytojas kalba ne apie jausmus ar įvykius, o apie tai, kas vyksta aplinkui, ir netgi labai smulkmeniškai. Labai svarbios smulkmenos. Per jas viskas pasakoma. Ir taip išsivynioja visas pasakojimo kamuolys.

Žmonės tarpusavyje, net artimiausi šeimos nariai, kalba visai kitokia maniera, negu kad mums įprasta. Su daugybe nutylėjimų ir poteksčių. Įdomu skaityti tokius pokalbius, kad kartais klausi - negi negali pasakyti tiesiai?

Patiko (1)

Rodyk draugams