BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Salman Rushdie GĖDA

Jis traukiasi nuo jos sielos koridoriais, uždarinėdamas už nugaros duris.

Jonh Irving knygos “Našlė vieneriems metams” herojė Ruta dalyvauja savo knygos pristatyme. (Ar pastebėjote, kad šios knygos herojai visi yra rašytojai?) Jai priekaištaujama, kodėl kartojasi įvykiai ir veikėjai, ir ta proga Jonh Irving pateikia apmąstymus, kodėl patinka vienas ar kitas rašytojas. Nesvarbu, kokio žanro knygas bemėgtum, pasirodo, kad jei skaitai to paties rašytojo kelias knygas, tai tau patinka daryti dėl tų pačių priežasčių. Neatrandu dabar tos ištraukos, bet kas skaitė, tas prisimins.

Tautoms, gyvenančioms Dievo mirties ir tragedijos pasaulyje…

O man patinka Salman Rushdie. Tai nėra tas rašytojas, kurį būtų galima valgyti iš karto ir dideliais kiekiais. Bet nuo to karto prieš kelis metus, kai pirmą kartą atsiverčiau “Paskutinį mauro atodūsį”, kartas nuo karto aš jį prisimenu.

Kažkodėl manau, kad gyvenime ponas Rushdie nėra labai malonus žmogus. Nemanau, kad jis man patiktų. Bet kaip rašytoją aš jį myliu.

Kas yra šventasis? Žmogus, kuris kenčia vietoj mūsų.

Rodyk draugams

Salman Rushdie VIDURNAKČIO VAIKAI

Salymas Sinajis sėdi greta Ivi Berns, kurią įsimylėjęs, ši sėdi greta Sonio Ibrahimo, kurį įsimylėjusi, šis sėdi greta Žalvario Beždžionės, kurią įsimylėjęs, ši sėdi greta tako ir jaučia žvėrišką alkį.
Prieš kelis metus beveik vienu metu perskaičiau tris knygas apie Indiją. Tai buvo Arundhati Roy “Mažmožių dievas”, Salman Rushdie “Paskutinis mauro atodūsis” ir John Irving “Cirko sūnus”. Visos jos man pasirodė labai panašios, ir kai aš vėliau jas prisimindavau, man kartais būdavo sunku atskirti, o tai buvo parašyta kokioje knygoje? Visos jos padarė man didelį įspūdį. Juk knygų apie Indiją nenustojau skaityti.
Salman Rushdie, atrodo, kad rašo apie vieną ir tą patį. Bet kaip John Irving vienoje knygoje rašė, todėl ir skaitai mėgstamo rašytojo knygas, nes kartojasi tai, kas patinka.

Rodyk draugams

Haruki Murakami AVIES MEDŽIOKLĖ

Ta mergina, kuri miegojo su kuo paklius…
Štai koks buvo jos vardas.
Turiu prisipažinti, kad Murakami aš skaitau su viltimi, kad štai, pagaliau, dar keli puslapiai, kada nors ir t.t. aš suvoksiu, kodėl jis taip visiems patinka.
Taip pat turiu pripažinti, kad jis rašytojas neprastas, kai kas netgi labai patinka, bet kažko ypatingo aš nerandu.
John Irving Našlėje vieneriems metams rašė apie pasikartojimus vieno to paties rašytojo kūryboje. Viena vertus, juk apie tai, kas patinka, galima skaityti nuolat, kita vertus, jeigu ir atrodo, kad kartojasi, taip nėra. Ir tada tam aš labai pritariau. Ir turiu prisipažinti, kad John Irving pasikartojimai man labai patinka. O ir jo kūryboje ne kažin kas kartojasi. Tik kai kurios detalės.
O Murakami kiekvienoje savo knygoje kartoja tą patį veikėją, kurio vardo mes taip ir nesužinome. Apskritai, rašytojas nesivargina galvodamas savo veikėjams vardus. Buvau sudarius visą sąrašą, kas kartojasi, bet tegu jis ir lieka man.
O gal man taip tik atrodo, nes penkias knygas perskaičiau per sąlyginai trumpą laiką? Bet kartu jaučiau – arba dabar arba niekada.
Bet nesigailiu, kad skaičiau. Kaip sakė Pinkcity, pamažėle pradėjau suvokti, kaip vyrai moteras mato. Pravers.
- Apie žiurkes jums niekas geriau už mane nepapasakos! – pareiškė į ragelį kažkoks klaika. Po to geras penkiolika minučių pasakojo man, kaip herojiškai kovėsi su žiurkėmis Sibiro nelaisvėje. Visa tai buvo įdomu, tik, deja, man nė velnio nedavė.

Rodyk draugams