BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Julio Cortazar ŽAIDŽIAME KLASES

Ši knyga - tai pats didžiausias visų laikų mano knyginis iššūkis. Tik pasirodžius knygynuose vis paimdavau į rankas, pavartydavau, suprasdavau, kad tai ne man, ir padėdavau į vietą. Paskui rasdavau bibliotekoje. Vėl paimdavau, pavartydavau, suprasdavau, kad per mėnesį niekaip neperskaitysiu ir vėl padėdavau į vietą. Paskui radau nukainotą ir nusipirkau. Pastačiau lentynoje namie. Bandžiau skaityti, bet pirmieji du skyriai tikriausiai patys sunkiausi. Galiausiai pernai lapkritį sau pasakiau - gal ir neperskaitysiu, tai bent perversiu.

Nes knyga, kaip jokia kita iki šiol skaityta, yra labai interaktyvi. Turi vartyti, ieškoti reikiamų skyrių, ir tai privalumas. Nes neprivaloma visko skaityti, kad ko svarbaus nepraleistum. Žinai, kad nieko neprarasi, tik perskaitysi savo asmeninę romano versiją. Ir iš pradžių viskas taip ir ėjosi, kaip suplanuota - daugiau verčiau, negu skaičiau, ir maniau, kad tai bus tik didžiausias metų knyginis iššūkis.

...ir labai tyliu balsu pareiškė galutinai ir neatšaukiamai išeinąs iš Klubo ir visą tą Klubą, pradedant savimi ir baigiant visais kitais, apkraunąs iki ausų.

Bet gi jau šieji metai įpusėjo… Kur aš taip užtrukau?

Nes kuo toliau, tuo daugiau skaičiau, mažiau verčiau, skaityti sekėsi sunkiai ir lėtai, bet kartu labai patiko. Dar skatino žinojimas, kad kažin ar kada ką nors panašaus teks skaityti, o kur dar laukiantis pasididžiavimas baigus…

Be pasididžiavimo savimi dar liko ir receptas - puodeliui arbatos šaukštelis mėtų ir šaukštelis liepos žiedų. Aš labai greitai pabaigiau praeitų metų savo rinktų liepžiedžių atsargas. Ir pasižadėjau šiais metais prisirinkti daug daug daugiau.

Tikrasis bendravimas, kurį sudaro stabilūs santykiai, įstabus taikymasis prie pasaulio, negali būti vienpusis: ištiestą ranką turi pasitikti kita, iš kitur, iš kitos pusės.

Rodyk draugams

Dalia Jazukevičiūtė DVIEJŲ MĖNULIŲ BARAS

Kur tu esi? Už gyvenimo ribų ar vis dar šiapus?

Pirmiausia, kas buvo keista, ar net šiek tiek juokinga, tai herojų kalba. K. Sabaliauskaitė kaltinama, kad savo paskutinėje knygoje panaudojo per daug keiksmažodžių. Gi šiame šių laikų romane herojai kalba Žemaitės, Šatrijos Raganos ar Salomėjos Neries kalba. Keista ir nesuderinama.

O kita mes žinome. Tėvas nusižudo, motina nueina blogais keliais, dukra įsimyli duobkasį ir gyvenimo aukštumų siekia šokdama striptizą. Ir tai dar ne pabaiga. Bus ir mirčių.

Savižudybė - tai neišlaikytas egzaminas. Vis tiek teks iš naujo ateiti ir perlaikyti.

Rodyk draugams

Ha Jin LAUKIMAS

Tai tikriausiai pati keisčiausia mano kada nors skaityta meilės istorija. Apie kiną kariškį gydytoją, aštuoniolika metų laukiantį, kol galės išsiskirti su savo žmona ir vesti mylimą moterį. Žmona gyvena kaime, rūpinasi jo namais ir šeima, jis ją aplanko kartą per metus, kiekvieną kartą kalbina skirtis, bet galiausiai vėl viskas lieka taip pat. Tuo metu mylimoji kantriai laukia. Jie abu laukia - susitinka tik darbovietėje, nesimyli, net nesibučiuoja ir nesiliečia,  vengia apkalbų, laikosi taisyklių - taip liepia partija.

Dėl jos aš kaulėtas ir išblyškęs,

Bet nesigraužiu, kad mano drabužis

Kas dieną man vis laisvesnis.

Mane labiausiai tai ir intrigavo - kas bus, kai jie pagaliau susituoks? Kai nebereikės laukti? Tai nėra romanas su laiminga pabaiga. Realiai ji ir nelabai galima. Tai puikiai parašyta knyga apie neįprastus žmonių tarpusavio santykius, kur svarbiausias yra laukimas.

Rodyk draugams

Jurgis Kunčinas TŪLA

Po dviejų perskaitytų puslapių pati su savimi susilažinau - kiek dar jų pajėgsiu perskaityti? Bet perskaičiau dešimt, paskui dvidešimt, o paskui jau nebežiūrėjau kiek - skaičiau ir mėgavausi. Knyga tapo tikru atradimu - apie meilę, miestą, klajones, neviltį, skurdą, “anuos” laikus ir … meilę.

Užtat bažnyčios. Jos jei ir nepriversdavo suklupti ir sudėti pamaldžiai rankas, tai bent, jau sakiau, pakeldavo mano akis aukštyn; anuo metu tai buvo labai daug, bent man.

Visas romanas - tai Tūlos knyga, laiškas Tūlai, apie Tūlą. Viskas su ja susiję, ja prasideda ir pasibaigia. Skaitant buvo ir liūdna, ir graudu, buvo gražu, fatališka ir mistiška. Beviltiška, ir gal net kartais pikta. Bet taip buvo, ir taip turėjo būti.

Ne, jis nesiruošė pradėti gyvenimo iš naujo ar bent nuo pusės.

Knyga liūdna ir beviltiška. Bet man labai patiko pabaiga, kada ateina susitaikymas, ramybė ir viltis. Gal ne herojams. Gal skaitytojai.

Aš nežinau, kas bus toliau, bet tai, kas atsitiko, nuostabu!

Aš nežinau, ar ryžčiausi kam nors rekomenduoti, bet jeigu norite perskaityti labai gražų lietuvių rašytojo romaną apie meilę - šis labai tinka.

Rodyk draugams

Gustavo Almard ARKANZASO TRAPERIAI

Jūsų motina gyvena išimtinai širdimi - kūno kančios neveikia.

Pagaliau visa mano biblioteka vienoje vietoje. Tik anksčiau galvojau, kad ji įspūdingesnė. Bet dabar, kai iš tėvų parsigabenau savo paauglystės knygas, ir lyg ir viskas jau savo vietoje - pasirodo, kad nieko įspūdingo. Knygoms vietos turiu dar daug.

Tvarkydamasi kelias atidėjau - noriu perskaityti iš naujo - ir ši viena iš jų. Nes visiškai neprisiminiau, apie ką ji, sudomino siužetas, ir knygelė plona.

Bet skaitant kelis kartus norėjau mesti - baigiau, nes smalsu buvo, kokia pabaiga, ir jau sakiau - tai plona knygelė. Piktino tie aspektai, kurie, kai skaičiau pirmąjį kartą, tikriausiai neužkliuvo, ar net gi nebuvo pastebėti. Kaip mylinti motina gali palikti aštuonis vaikus dėl vieno? Pagyvenęs generolas temtis į prerijas neaiškiais tikslais šešiolikmetę dukterėčią? Kodėl indėnai - tokie protingi, teisingi, drąsūs, puikūs kariai - vis nepastebi lemtingos smulkmenos, ir todėl pralaimi baltaveidžiams priešininkams? Ir meilės istorija - kai be jos - tokia naivi ir nekalta.

Gal tikrai nereikėjo skaityti…

Rodyk draugams

Fiodoras Dostojevskis PAŽEMINTIEJI IR NUSKRIAUSTIEJI

Vien rašymo mechanizmas ko vertas; jis nuramins, atšaldys, išjudins manyje visus senuosius autoriaus įpročius, pavers mano atsiminimus ir liguistas svajones darbu, užsiėmimu… Taip, aš gerai sugalvojau. Be to, liks ir felčeriui palaikai; nors rėmus aplipins mano užrašais, kai dėl antruosius langus.

Jau iš pačių pirmųjų knygos puslapių sužinome, kad pabaiga bus liūdna. Tada neatkreipiau į tai didelio dėmesio, bet vėliau, skaitant, tai neramino. Nes troškau, kad vis dėlto visas tas reikalas kaip nors išsispręstų į gerąją pusę. Labai tikėjausi, kad rašytojas ką nors sugalvos ir nudžiugins mane.

Aš nežinau, kokiam žanrui priskirti šį kūrinį - gal tai meilės romanas? Bet nors ir yra meilės istorija, ji tik rėmai, kuriuose piešiamas dramos paveikslas. O didžiausia knygos stiprybė - tai herojai. Kurie jaudina, verčia jais žavėtis arba nekęsti, pritarti arba nesuprasti. Kodėl Nataša, būdama tokia protinga, jautri, graži yra įsimylėjusi tą kvailį, vaiką, neatsakingą ir neištikimą Aliošą? Kodėl Aliošą myli ir Katia? Dvi nuostabios merginos myli vieną kūdikiško proto vaikiną. Buvo gaila Jelenos. Ir nesuprantama, o gal kaip tik per daug gerai suprantama, kaip vaikus mylintys tėvai, ir tėvus mylintys vaikai gali taip neatsakingai elgtis ir taip skaudinti vieni kitus. Ir be abejo pats patraukliausias yra pasakotojas. Lyg ir pagrindinis herojus, bet liekantis kažkur šalia, kaip pagalbininkas ir užrašinėtojas.

Tris valandas pasikalbėjęs su Katia, aš, be kita ko, kažkaip keistai, bet kartu ir tvirtai įsitikinau, kad ji yra dar toks kūdikis, jog visai nežino tikros vyro ir moters santykių paslapties. Tai darė nepaprastai komiškus kai kuriuos jos samprotavimus ir apskritai tą rimtą toną, su kuriuo ji kalbėjo apie daugelį labai svarbių dalykų…

Rodyk draugams

Tahar Ben Jelloun ŠVENTOJI NAKTIS

Jei rašytojas prancūzų kilmės, o jo romanas apdovanotas kokia nors premija - man tai tampa antirekomendacija skaityti tą knygą. Nes jau kelintas nusivylimas iš eilės.

O juk knyga visai gera. Tik aprašymas žadėjo moters, augintos kaip berniukas, gyvenimo istoriją. Man tai ir buvo įdomu - kodėl, kas, kur, jausmai, buitinės smulkmenos, šeima, aplinkinių reakcijos. Realiai gi pateikiama istorija jau po visko, Ir daugiau tai ne realūs įvykiai, o vizijos ir sapnai.

Jei būčiau žinojusi, ko turiu tikėtis, būčiau neskaičiusi.

Rodyk draugams

Karen Blixen IŠ AFRIKOS

Tavo tauriosios kojos po skraidančiais volanais

Kelia ir aitrina neaiškius geidulius

Nelyginant dvi burtininkės,

Plakančios juodą meilės gėrimą gilioje vazoje.

Tai viena iš tų knygų, kurias gali atsiversti bet kurioje vietoje bet kuriuo metu. Neabejotinai verta visų jai skirtų pagyrų. Aš sunkiai galiu įsivaizduoti žmogų, kuriam ji nepatiktų.

Tuo pačiu žiūrėjau ir filmą “Out of Africa” su  Meryl Streep. Irgi labai patiko, tik nereikia jų painioti. Filmas biografinis, knyga - tai atsiminimai.

…elegancija, energija ir gyvumu jokia spalva negali prilygti juodai.

Kai aš skaitau knygą, patikusias vietas pažymiu lipniais lapeliais. Perskaičiusi dar kartą perverčiu pažymėtas vietas. Šį kartą žymeklių beveik neprireikė. Nes norint pacituoti patikusią vietą - reiktų perrašyti knygą.

Rodyk draugams

Martin Suter LILA, LILA

Madingų papuošalų parduotuvė, vienetinių drabužių salonas ir vaistininkas, atsisakantis į langus dėti farmacijos pramonės kuriamą reklamą.

Romanas apie meilę. Bet malonus skaityti, geros apimties, ir pabaigoje iš visos širdies linkiu pagrindiniam herojui sėkmės.

Rodyk draugams

Michael Ondaatje ANGLAS LIGONIS

Trejopos dulkių audros. Sūkurys. Stulpas. Šydas. Pirmuoju atveju dingsta horizontas, antruoju aplink jus “šoka džinai”, trečiuoju - “spindi variu. Gamta atrodo liepsnų apimta”.

Prieš savaitę pamačiau filmą. O dabar pagaliau perskaičiau knygą. Ir čia yra tas atvejis, kai filmas daug daug kartų geresnis už knygą. Tai net nelygintini dalykai. Filmas - šedevras, knyga - niekalas.

Ne taip seniai laikraštyje įdomybių skyrelyje perskaičiau apie vieno rašytojo devintajame dešimtmetyje atliktą eksperimentą. Jis romaną, laimėjusį prestižinę premiją perrašė mašinėle, pakeitė pavadinimą ir išsiuntė leidykloms. Visos keturiolika atsisakė knygą spausdinti, netgi toji, kuri prieš tai buvo ją išleidusi. Pirma mintis buvo - leidyklos neatidžiai skaito joms siunčiamus rankraščius. Bet po to, kai perskaičiau “Anglą ligonį”, manau, kad kartais premijos suteikiamos už nieką, o knygos pervertinamos.

Man nepatiko. Ir aš stebiuosi, kaip Anthony Minghella tokioje ne itin patrauklioje medžiagoje įžiūrėjo kažką gero ir sukūrė vieną geriausių mano kada nors matytų filmų. Romanas atrodo kaip rėmai, kuriuos jis pripildė turinio. Todėl gal ir gerai, kad knygai buvo suteiktos tos ne visai pelnytos premijos. Bent jau padarė ją pastebimesnę tinkamam žmogui.

Žiūrėsiu į mėnulį,

bet matysiu tave.

Rodyk draugams