BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

George Sand RASTINUKAS FRANSUA

Ant mano stalo kaupiasi perskaitytos knygos. Bet visos jos tokios vienarūšės, lėkštos, moteriškos blogąja prasme, kad man sunku ką nors apie jas parašyti. Aš pati save stebinu - kaip galėjau iš vis įklimpti į jų skaitymą? Dabar reikia išklimpti.

Bet juk viskas eina smūgiais. Saulė, tekanti ugnies pliūpsniais, jūsų akys, mirksinčios, kai į ją žiūri, kraujas, pulsuojantis gyslose, bažnyčios laikrodis, skaičiuojantis laiką trupinėlis po trupinėlio kaip rėtis, sijojantis grūdus, jūs rožinis, kai jį varstot, ir jūsų širdis, kai ponas kunigas susivėlina grįžti, lašas po lašo krintantis lietus ir net žemė, kuri, sakoma, sukasi lyg malūno ratas.

Prieš šešiolika metų mačiau filmą.

Rodyk draugams

Gabriel Garcia Marquez PRISIMINIMAI APIE MANO LIŪDNĄSIAS KEKŠES

Be jokios abejonės tai genialus rašytojas, bet meilės istorijų kurti jis nemoka. Arba aš nesuprantu jų. Todėl jo romanuose nuolat pasitaikanti devyniasdešimtmečio senuko ir paauglės meilės istorija man nepatinka ir yra nepriimtina. Dar galėčiau nekreipti dėmesio į savo prietarus, bet tai manęs paprasčiausiai neįtikina. Nes juk niekaip, tikrai niekaip negaliu patikėti, kai senis giriasi nemylėjęs visą gyvenimą, staiga įsimyli sulaukęs devyniasdešimties. Ir dar ką! Greičiau tai jau senatvinė silpnaprotystė.

Ir labai juokiausi, kai perskaičiau, kad savo keturiolikmetei mylimajai skaito “Tūkstantį ir vieną naktį” cenzūruotą vaikams.

…ir skambinau tol, kol supratau, kad šis telefonas neturi širdies.

Visa laimė, kad knyga trumpa.

Rodyk draugams

Carolyn Slaughter JUODASIS ANGLAS

Iki tol, kol parsinešiau knygą iš bibliotekos, buvau įsitikinusi, kad tai “Anglas ligonis”. Todėl, kai pastebėjau klaidą, pajutau nusivylimą. Savimi, žinoma. Jei jau galiu supainioti tokius dalykus, tai? …

“Jei pamatai kenčiantį žmogų ir gali jam padėti, padaryk tai naudodamasis tuo, kas yra po ranka.”

Skaitant galvoje sukosi kitos labai panašios knygos siužetas, tik ten jauna knygos herojė išvyksta ne į Indiją, bet į Haitį. Deja, neprisimenu nei rašytojo, nei knygos pavadinimo. Gal kas primins?

O perskaičiusi jaučiuosi sutrikusi. Knygos pradžioje yra autorės pastaba, kad romanas parašytas remiantis jos senelės istorija. Sulaukusi trisdešimties ji atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje Ranči Indijoje, paskui buvo perkelta į ligoninę Anglijoje. Gi pačioje istorijoje herojei pavyksta išvengti šito, ir pabaiga, jei ne laiminga, tai yra bent jau teikianti viltį. Ar rašytojos epigrafą - senelei, kad pabaiga nebūtų liūdna - reikia suprasti tiesiogiai?

Pirmą kartą gyvenime pasijutau nepriklausanti nei baltiesiems, nei juodiesiems, paprasčiausiai buvau vienos bendros bandos dalis. Tas jausmas buvo nuostabus, išvaduojantis iš vergovės ir teikiantis laimę. Juk, kad ir kaip ten būtų buvę, aš padariau tai, ką puikiausiai daro visos pasaulio moterys: nuėjau į turgų ir apsipirkau.

Kas patiko? Pagrindinė herojė. Kuri nori mylėti nevaržoma rasinių ir socialinių prietarų, kuri supranta, kaip svarbu būti moteriai nepriklausomai finansiškai, kuri nenori būti tik mylimo vyro dalis, bet siekia išsilavinimo, įgyja profesiją, geba gyventi viena ir būti nepriklausoma nuo kitų. Todėl dar labiau žavi pagrindinės herojės motina, suprantanti ir skatinanti savo dukrą, kas sutikime, tais laikais nebuvo labai įprasta (XX a. pradžia). Nors ir šiais laikais ne visada…

Mano nugara išsilenkė ir tapo mano kūdikiui lopšiu, o klubai - saugančia siena, veidas - veidrodžiu, į kurį žiūrėdamas jis gimęs šypsosis.

Rodyk draugams

Boris Vian DIENŲ PUTA

Beveik visada būdavo gerai nusiteikęs, o visą likusį laiką miegodavo.

Man šiek tiek baisu sužinoti, kokia bus šio mėnesio sąskaita už karštą vandenį. Nes pastaruoju metu kiekviena mano diena baigiasi bent valandos maudynėmis šiltoje vonioje skaitant knygą. O šiosios net pavadinimas labai dera prie tokio vakaro leidimo būdo.

Tai tikriausiai pati keisčiausia knyga, kokią man kada nors teko skaityti. Skaitant ne kartą mąsčiau - ar tekstas pilnas paslėptų prasmių, ir reikia suraukti smegenis norint suprasti, ką tai reiškia, ar tiesiog tik rašytojas labai gerai leido laiką (visiškai atleidęs vaizduotės vadžias) rašydamas šią knygą.

Siužetas paprastas - meilės istorija su liūdna pabaiga. Bet visa ši istorija prikaišiota daugybės keistų, fantastiškų, neegzistuojančių, gražių, įdomių, keliančių nuostabą detalių, kad galiausiai lieki be žado. Net nebežinai kaip reaguoti.

Skaitykit šią knygą. Nežinau, ar patiks, bet man įdomu, ką paskui pasakysit apie ją.

Rodyk draugams

Vladimir Nabokov TIKRASIS SEBASTIANO NAITO GYVENIMAS

…kai visoms mudviejų bendravimo galimybėms užkirto kelią keistas žmogiškas įprotis mirti…

Viena iš tų knygų, kai skaitai sulaikiusi kvapą, nes atrodo, kad net atodūsis gali nupūsti mintį, jausmą, įspūdį.  Tekstas ir jo sakoma mintis tokie sunkiai apčiuopiami, kad jei jau pagavai, turi laikyti. Bet švelniai! Nes tvirčiau sugriebus gali suplyšti.

Tai štai tokios mano asociacijos, susijusios su knyga. Norėjau paskaityti ką nors, kad Nabokovas mano galvoje nebūtų susijęs tik su “Lolita”. Ir įvaizdis pasikeitė. O knyga patiko.

Rodyk draugams

George Sand MAŽOJI FADETĖ

Kažkada, prieš daugiau kaip dešimtį metų mačiau filmą apie George Sand ir Frédéric Chopin. Nuo tada norėjau kažką šios rašytojos paskaityti. Tik kol prisiruošiau, daug laiko praėjo. Bet tikriausiai taip reikėjo. Išlaukti. Ir dabar skaičiau tik todėl, kad knyga plona ir patogaus bei malonaus formato. Tiesiog gera ją laikyti rankose. Tai paėmiau ir nebepadėjau.

Romanas panašus į pasaką su laiminga pabaiga. Ir todėl skaitymo pradžia nebuvo nei įtraukianti, nei maloni. Bet kuo toliau, kuo labiau viskas buvo nuspėjama, tuo darėsi įdomiau.

Ir galutinis rezultatas, tai skaitymo malonumas, kuris veda prie kitų rašytojos knygų skaitymo.

Rodyk draugams

Anne Bronte AGNESĖ GRĖJ

- Na, pakaktų užkariauti ir vieną širdį, bet ir to būtų per daug, jei tas užkariavimas nebūtų abipusis.

Trečiosios sesers trečioji perskaityta knyga. Aišku, po “Džeinės Eir” ir “Vėtrų kalno” ne tokia įspūdinga, bet vis tiek turiu pripažinti, kad buvo laikas, kai Anglijoje gyveno trys labai talentingos seserys.

“Agnesė Grėj” lyginama su “Džeine Eir”. Palyginimo ir aš neišvengiau. “Džeinė” sudėtingesnė, daugiau įvykių, ne taip lengvai nuspėjama pabaiga, “Agnesė” atrodo kaip paprastesnis tos pačios idėjos variantas. Bet lengvai ir maloniai skaitosi, o ir pabaigoje lieka geras jausmas.

Rodyk draugams

Javier Marias TOKIA BLYŠKI ŠIRDIS

My hands are of your colour;

but I shame to wear a heart so white.

Shakespeare, Mackbeth

arba

Štai mano rankos - lygiai tokios pat

Kaip tavosios. Bet jei mana širdis

Tiek pat išblyškus būtų kaip tavoji,

Aš jausčiau gėdą.

Tik pradėjus skaityti knygą negalėjau sulaikyti nuostabos - kodėl knyga priskirta dvidešimto amžiaus aukso fondui? Sutinku, kad manyti, jog tik kas patinka, yra vertinga, yra ne itin pagirtinas požiūris, bet man teko perskaityti nemažai puslapių, kol pajutau trauką ir turėjau sutikti - knyga šį tą turi. Nors man didžiausia trauka - atsakymo paieškos į mįslę, užduotą pačioje pradžioje. Skaitydama permąsčiau nemažai variantų, kodėl taip atsitiko, ir nors mano spėjimas labai panašus į rašytojo pateiktą, pati savęs nebuvau įtikinusi, kad tai tikrai galimas atsakymas. Bet pabaiga man patiko.

Ir dabar noriu skaityti ne tik lietuvių poetus, bet ir Šekspyrą.

Rodyk draugams

Antoni Libera MADAME

Izidė. Artemidė. Amazonė. Brunhildė.

Ieškojau knygos - lengvai skaitomos, įdomios, apie meilę, bet kad būtų ir šis tas daugiau negu kad tik šiaip skaitalas. Radau. Vienintelis trūkumas - jau esu ją skaičiusi. Ir ne vieną kartą. Bet vis tiek labai malonu.

O taip, ne veltui knyga, kurioje iškeliama tezė, jog pradžioje buvo ir visuomet yra Žodis, laikoma šventa!

Knygos apibūdinimas paprastas - mokinys įsimyli savo mokytoją - ir kas iš to išėjo. Bet tai tik ledkalnio viršūnė. Aišku, didžiausią susižavėjimą kelia pagrindinis herojus. Save jis apibūdina, tiesa, ironiškai, bet tai tikra tiesa:

Kas, kad puikiai mokiausi, buvau gerai išauklėtas, kalbėjau prancūziškai ir skambinau fortepijonu! Kad buvau perpratęs karališkojo šachmatų žaidimo paslaptis ir turėjau genialią atmintį! Kad pagaliau dievinau žodžius ir gebėjau įvairiais būdais jais žongliruoti, net kalbėti eilėmis!

Mane nustebino vienas pastebėjimas, kad atseit herojus truputį sergantis maniakine psichoze - labai jau įkyriai šniukštinėjo savo mokytojos praeitį ir dabartį. Bet nesu linkusi su tuo sutikti. Nes jo susižavėjimo objektas - tai ne jo bendraamžė mergina, lygi jam, o moteris, tarytum stovinti kitoje barikadų pusėje - kaip kitaip mokinys gali priartėti prie savo mokytojo, jei ne per žinias?

“negeria, nerūko, nešoka, neturi panos - mėmė!”

ir tiesą sakant, lengvai įsivaizduoju save mokytojos vietoj.

Be to… kai pagalvoji… argi tai nebuvo “didelis romanas”? Argi viskas, kas sugulė į tą banalią istoriją, nėra būdinga dideliam romanui? Smalsumas, noras pažinti, migloti troškimai… Meilės laiškas, rašinio apie žvaigždes pavidalo… Truputis nekaltos mistikos… Sekimas, pavydas, golgota sausio naktį po langu… O paskui kėlimasis iš numirusių… didysis Fedros prisipažinimas… ir ranka, sutuoktuvių poza… ir pagaliau Valpurgijos naktis… šokis ir slaptas naktinis pasimatymas… ir mįslingas burtažodis… “antrojo atėjimo” pranašystė… na ir šis ženklas “iš anapus”.

P. S. Perskaičius gerą knygą apima bejėgiškumo jausmas - nemoku savo jausmų perdirbti į žodžius!

Rodyk draugams

Iris Murdoch JUODASIS PRINCAS

- Braškės! - Jaunystės iliuzijų ir trumpo ugningo džiaugsmo kvapas.

Turiu kelis kelis klausimus. Ir dabar man labai trūksta vyriškio, irgi perskaičiusio knygą, kuris galėtų į juos atsakyti. Nes romanas parašytas rašytojos moters, bet pagrindinis herojus - vyras, pasakojantis pirmuoju asmeniu. Man smalsu, man reikia atsakymo į klausimą apie jo jausmus. Kad kitas vyras pasakytų - taip, iš tikrųjų tai vyrai jaučia, ir taip galėjo nutikti. Arba - ne, taip vyrams nebūna. Tai išsigalvojimas. Įtikinantis  - pridurčiau aš.

O ir kas čia blogo, jei esi turtinga? Tai patrauklus dalykas. Turtingi žmonės būna malonesni, ramesni, santūresni.

Knygos pabaigoje visi veikėjai taria savo pabaigos žodį. Bet lieku ištikima pagrindiniam herojui ir tikiu jo tiesa. Ir nors dažniausiai esu moterų pusėje, šį kartą aš sakau - kokia bjauri boba yra ta Reičel.

Rodyk draugams