Laimė, žmoguje yra kažkas gyvuliška: tai jį grąžina tikrovėn.

Nykštukas turi puikią galimybę būti didesniu už patį milžiną - tereikia užsikeberioti jam ant pečių. Keista, kad milžinas tai leidžia, bet kvaila, kad jis gėrisi nykštuko didybe.

Aš jau buvau pamiršusi, koks malonumas skaityti Hugo. Tikrai nežinau kito tokio rašytojo, kuris audrą gali aprašinėti daugiau, kaip per penkiasdešimt puslapių, ir tai būtų taip įdomu. Tiesa, kartais atrodo, kad tam kartui visko užteks, bet iš tikrųjų tai tereiškia, kad skaityti tam kartui užteks. O kitą kartą paėmus knygą vėl viskas būna nuostabu.

Senuose penkiolikto amžiaus žemėlapiuose, kampe, dideliame bevardžiame, neištirtame žemės plote būdavo parašyti trys žodžiai: Hic sunt leones. Toks neištirtas kampas yra ir žmoguje. Kažkur viduj daužosi ir šėlsta aistros, ir apie tamsiąją mūsų sielos pusę taip pat būtų galima pasakyti: “Čia gyvena liūtai”.

Pats siužetas primena “Paryžiaus katedrą”, tik ten gražuolę mylėjo pabaisa. Čia gi pabaisą myli akla gražuolė. Na, ir bent kiek pažįstant Hugo stilių viskas lyg ir aišku - siužetas paprastas, galimas atpasakoti keliais sakiniais, netgi, jei išmesime visus pasvarstymus ir lyrinius nukrypimus, veiksmo teksto teliks gal kelios dešimtys puslapių. Mažoji dalis knygos.

Tokia jau yra meilė. Minčių sūkurys gali kuriam laikui užvaldyti mus, bet įeina mylima moteris, ir staiga dingsta visa, kas nesusiję su ja, o ji nė nepagalvoja, kad galbūt sunaikino mumyse ištisą pasaulį.

Bet skaitymo malonumas neatsakomas!…

Beje, geriausias būdas tarti angliškus vardus - tai iš viso jų netarti. Pavyzdžiui Southampton tarkite Stpntn.

Šuo - keistas gyvulys! - prakaituoja liežuviu ir šypsosi uodega.

Patiko (0)

Rodyk draugams